Evangelija pasakoja apie Rytų išminčius, atkeliavusius į Jeruzalę pagerbti gimusio Žydų karaliaus. Atvykėliai matomai nesiorientavo, koks žiaurus ir klastingas buvo tuometinis karalius Erodas ir viešai klausinėjo apie naujai gimusįjį Karalių. Įtarusis Erodas įžvelgė pavojų savo sostui ir tuojau surezgė planą kaip gimusįjį karalių nužudyti.
Šis Evangelijos pasakojimas yra labai iškalbingas: visais laikais vieni žmonės Dievo rūpestingai ieškodavo, bandydami užtikti jo pėdsakus gamtoje ar Šventojo Rašto knygose, kiti gi – ne tik neieškodavo, bet elgdavosi taip, tarsi Dievas būtų jų priešas. Visai neseniai mes buvome negailestingos kovos prieš Dievą liudininkais; komunizmo tvirtovė buvo statoma ant kovos su Dievu pamato.
Dabartiniu metu Europoje, tame tarpe ir Lietuvoje, su Dievu tiesiogiai nekovojama, tačiau jo ir neieškoma. Ieškoma pinigų, pramogų, sekso, alkoholio. Žmogus dievybės ilgesį bando dirbtinai užslopinti ir gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų. Toks elgesys nežada nieko gero. Kažkada ant krikščioniškų pagrindų susikūrusios ir pasiekusios gražaus klestėjimo valstybės, šiandien eina mirties keliu, nepajėgdamos išspręsti net demografijos klausimo.
Iš patirties žinome, kad gyvam organizmui gyvybiškai yra svarbus skausmo jutimas. Tai padeda jam išlikti. Jei neskaudėtų, žmogus per anksti nukeliautų į kapus. Panašiai ir bet kurios tautos ar visuomenės gyvenime atsirandančios krizės yra tam tikras skausmas, signalizuojantis apie gresiantį pavojų ir verčiantis ieškoti išeities. Dievo sukurtas pasaulis yra tarsi tobulas mechanizmas, kuris gerai veikia, jei laikomasi Kūrėjo nustatytų dėsnių. Užtenka nuo jų nukrypti ir mechanizmas pradeda streikuoti.
Nukrypimą nuo Kūrėjo duotų dėsnių, nuo Dievo valios vadiname nuodėme. Kiekviena nuodėme savyje turi kažką erodiško, nes žmogų tolina nuo Dievo, kol vieną dieną jis nutaria jog, tikriausiai, Dievo nėra. Sunkios nuodėmės gali užkietinti žmogaus širdį iki tokio laipsnio, kad žmogus pradeda nekęsti tikėjimo ir tų, kurie jo laikosi.
Dievą atmetusiam žmogui nelengva pripažinti savo klaidas, ypač netikėjimą, todėl dabartinės pastangos gydyti sergančią visuomenę labiau panašios ne į gydymą, bet į naudojimą skausmą mažinančių tablečių. Ką protingo sugalvojo didžiosios Europos valstybės, kad pataisytų savo demografiją? Kai kurios mąsto, kad savų žmonių trūkumą pakeis imigrantais. Deja, toks sprendimas gimdo kitus, labai sunkius reiškinius. O užtektų vieno vienintelio vaisto - visuomenei atsigręžti į Dievą, gyventi pagal Dekalogą ir visos problemos dingtų, kaip saulei patekėjus dingsta rūkas.
Dievas Žmogui davė protą, kurį pasitelkęs jis turi ieškoti tiesos ir gyvenimo prasmės. Kiekvienas žmogus turi būti panašus į Rytų išminčius, ieškančius gimusio Karaliaus. Tačiau žmogų dažnai veda klaidingos žvaigždės. Pastarųjų yra pilni televizijos ekranai ir iš tenai jos patarinėja vengti atsakingo gyvenimo ir rinktis lengvą bei pramogų nestokojantį gyvenimo kelią.
Kelias į tiesą ir Dievą dažnai būna nelengvas, o kartais susietas su tam tikra rizika, kaip tai nutiko Rytų išminčiams. Žmogaus prigimtis nenori bet kokio suvaržymo; ji siekia gauti viską ir greitai, ir vargas žmogui, jei jis šiuos norus pildo. Apie tai iškalbingai liudija paskendusieji alkoholyje, narkotikuose ar kitokiu būdu suluošinę savo gyvenimus.
Trijų Karalių šventėje padėkokime Dievui už tas žvaigždes, kurios mus vedė prie Betliejaus prakartėlės ir Dievo. Gal tai buvo motina ar tikybos mokytojas, gal gera knyga ar geri draugai, nusivedę ne į naktinį klubą, bet į bažnyčią. Atsiprašykime Dievą už tuos žingsnius, kai sekėme paskui netikras žvaigždes, stabdžiusias mus kelyje į Dievo paieškas ir dvasinį tobulėjimą.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
